Naujienos

Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo civilinę bylą dėl vartojimo paslaugų sutarties nutraukimo ir avanso grąžinimo bei paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teismas konstatavo, kad vartotojui teisėtai atsisakius paslaugų likus beveik dviem mėnesiams iki renginio datos, paslaugų teikėjas turi teisę pasilikti tik tas išlaidas, kurios buvo realiai patirtos ir tiesiogiai susijusios su sutarties vykdymu iki pranešimo apie jos nutraukimą gavimo momento.

Byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo paslaugų sutartis dėl sodybos nuomos konkrečiai datai, pagal kurią vartotojas sumokėjo 500 eurų avansą. Vartotojas, likus beveik dviem mėnesiams iki numatytos paslaugos teikimo, informavo paslaugų teikėją apie atsisakymą naudotis paslaugomis ir paprašė grąžinti sumokėtą avansą. Paslaugų teikėja atsisakė tai padaryti, remdamasi sutarties sąlyga, numatančia, kad nutraukus sutartį dėl užsakovo kaltės avansas negrąžinamas.

Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalių santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo teisiniai santykiai, todėl jiems taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutartis ir atlygintinų paslaugų teikimą. Teismas pažymėjo, jog vartotojas turi teisę vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, o toks nutraukimas pats savaime nelaikytinas nei vartotojo kalte, nei sutarties pažeidimu.

Teismas pabrėžė, kad nutraukus paslaugų sutartį paslaugų teikėjas turi teisę reikalauti atlyginti tik tas išlaidas, kurios buvo tiesiogiai, realiai ir pagrįstai patirtos iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo momento. Įprastos verslo sąnaudos, tokios kaip bendros sodybos priežiūros ar reklamos išlaidos, kurios nėra tiesiogiai susijusios su konkrečiu užsakymu, negali būti perkeliamos vartotojui.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė argumentus, jog sumokėta suma laikytina rankpinigiais, konstatavęs, kad sutartyje ji buvo aiškiai apibrėžta kaip avansas (rezervacijos mokestis), o ne kaip sutarties įvykdymą užtikrinanti priemonė. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paslaugų teikėja nepateikė pakankamų įrodymų apie didesnius tiesioginius nuostolius, patirtus iki sutarties nutraukimo, išskyrus nedidelę dalį išlaidų, susijusių su verslo liudijimu.

Teismas konstatavo, kad vienintelės įrodytos ir su sutartimi tiesiogiai susijusios išlaidos sudarė dalį verslo liudijimo mokesčio – 5,35 euro. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai nuspręsta iš paslaugų teikėjos vartotojo naudai priteisti 494,65 euro grąžintiną avanso dalį, taip pat procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Vertindamas šalių argumentus, teismas taip pat akcentavo paslaugų teikėjo pareigą imtis protingų veiksmų galimiems nuostoliams sumažinti, įskaitant realią galimybę per pakankamą laiką ieškoti kitų klientų.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir galiojančią teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas buvo atmestas.

Ši teismo nutartis patvirtina praktiką, kad vartojimo santykiuose paslaugų teikėjui tenka pareiga ne tik deklaruoti patirtus nuostolius, bet ir juos įrodyti, o sutartinės nuostatos negali būti taikomos taip, kad iškreiptų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.