Naujienos

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacine tvarka 2022 m. birželio 30 d. išnagrinėjo ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovei UAB „TV Žaidimai“ dėl faktinių santykių pripažinimo darbo santykiais ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius santykius darbo teisiniais santykiais, pripažinus tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius santykius darbo teisiniais santykiais, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei kompensaciją, priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, išieškoti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės vertinimu, nors tarp šalių buvo sudaryta autorinė sutartis, tačiau tarp jos ir atsakovės susiklostę santykiai visiškai atitiko darbo santykių požymius.

Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovės ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, kad būtent dėl to buvo tariamasi šalims pasirašant sutartį, kad būtent taip tą sutartį suprato ir darbo sutartimi ją laikė pati ieškovė viso jos galiojimo metu.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta autorinė sutartis. Ieškovė kėlė ginčą dėl šalis nuo 2018 m.  balandžio mėn. siejančių faktinių sutartinių santykių pripažinimo darbo teisiniais santykiais. Bylos medžiaga nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad atsakovė vykdė interaktyvių žaidimų šou verslą, t. y. kūrė, filmavo ir transliavo internete per tam skirtas internetines svetaines azartinius žaidimus ir tai darė 24 valandas per parą. Atsakovė filmavo vedėjų vedamą interaktyvų žaidimą ir jų atliekamą šou bei transliavo jį azartinių žaidimų operatoriams. Savo vykdomai veiklai realizuoti atsakovė ieškojo TV žaidimų vedėjų, kurie specialiai įrengtoje studijoje tiesioginių filmavimų metu vedė konkrečius žaidimus, atlikdami tokio žaidimo pateikimo šou, kuris suprantamas kaip pramoginis renginys. Teismų vertinimu, toks šou pateikimas žiūrovams yra sąlygotas paties vedėjo gebėjimais, įvertinus konkrečiai esamą situaciją eterio metu, veikti, sudominti potencialų žiūrovą savo išmone, kalba, laikysena, gebėjimu bendrauti, savarankiška to pateikimo forma ir pan. Šou metu vedėjas kiekvieno filmavimo metu kūrė vis kitokias situacijas, dėl kurių azartinių žaidimų operatorių klientai, t. y. žiūrovai, lažinosi. Tokio šou esmė - kuo įdomiau ir originaliau jį pateikti tam, kad šou stebėtų kuo daugiau žiūrovų ir kuo daugiau jų dalyvautų lažybose.

Bylą išnagrinėję teismai sprendė, kad ieškovė, nepaisant savo užimtos pozicijos, kad šalių pasirašyta sutartis yra darbo sutartis, pripažino, kad jos galiojimo metu neatostogavo ir tokio prašymo nė karto nereiškė, pripažino, kad faktiškai jokių kvalifikacinių reikalavimų vedėjai nebuvo, jokių mokesčių valstybei ji nemokėjo ir leidimo verstis individualia veikla neturėjo. Taip pat ji neneigė aplinkybės, kad nebuvo inicijavusi sutarties pakeitimo ir nekėlė jokių ginčų dėl to jos galiojimo metu. Teismas nenustatė, kad ieškovė ginčytų sutarties nutraukimą, kvestionuotų jos nutraukimo priežastimi buvusį atsakovės nurodytą pagrindą tam. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo išvadai, kad šalis siejo darbo teisiniai santykiai, kad būtent dėl to buvo tariamasi šalims pasirašant sutartį, kad būtent taip tą sutartį suprato ir darbo sutartimi ją laikė pati ieškovė viso jos galiojimo metu. Teismo nuomone, bylos dokumentais patvirtinta aplinkybė, jog ieškovė yra teisės studijų studentė, tik sutvirtina tokį jos suvokimą, o ne priešingai. Teismas vertino, kad nėra pagrindo pritarti ieškovės atstovėms, jog dėl jauno amžiaus ir patirties stokos jų atstovaujamoji galėjo nesuvokti pasirašomo susitarimo turinio ir esmės, o taip pat nežinoti, kaip turėtų ginti savo teises ir per kurį laiką.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamo ginčo atveju sutartis yra labiau civilinės teisinės, t. y. autorinės, prigimties, nes jos turinys rodo, kad ieškovė, vykdydama sutartį, įsipareigojo kiekvieną kartą sukurti unikalų ir nematerialų rezultatą - interaktyvaus žaidimo šou, kuris gali būti laikomas audiovizualiniu kūriniu, o atsakovė įsipareigojo jai už tai sumokėti autorinį atlyginimą, ieškovė sutiko perduoti atsakovei teisę jį filmuoti, daryti jo įrašus, transliuoti, redaguoti, anonsuoti, atgaminti, parduoti, demonstruoti, naudojant ir savo, kaip vedėjo, atvaizdą bei savo sukurtą šou renginį.

Vilniaus apygardos teismas ieškovės apeliacinį skundą atmetė.