Naujienos

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. lapkričio 11 d. paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurioje buvęs UAB „Gintauto transportas“ direktorius, Baltarusijos Respublikos pilietis, buvo kaltinamas dokumentų klastojimu, jų panaudojimu ir dviejų užsienio valstybių piliečių išnaudojimu priverstiniam darbui.

Teismas pripažino buvusį bendrovės vadovą kaltu dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo, tačiau išteisino dėl kaltinimo išnaudojus du darbuotojus – Uzbekistano ir Kirgizijos piliečius – priverstiniam darbui, konstatavęs, kad nepadaryta nusikalstama veika. Nuteistajam paskirta su kita bausme subendrinta 210 MGL (5 500 Eur) dydžio bauda. Atsižvelgdamas į tai, kad bendrovė yra likviduota, teismas taip pat priteisė nukentėjusiesiems iš buvusio bendrovės vadovo sumas žalai dėl neišmokėto darbo užmokesčio atlyginti ir nusprendė dalies šių sumų išieškojimą nukreipti į nuteistojo turtą – areštuotas pinigines lėšas.

Išnagrinėjęs bylą, teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas suklastojo įsakymus dėl nukentėjusiesiems suteiktų nemokamų atostogų ir fiksuotų pravaikštų. Šie dokumentai buvo parengti tuo metu, kai Uzbekistano ir Kirgizijos piliečiai, padedami Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl dalies neišmokėto darbo užmokesčio. Nors bendrovės vadovas žinojo, kad dokumentuose nurodytais laikotarpiais darbuotojai faktiškai dirbo, jis pasirašė tikrovės neatitinkančius įsakymus. Jų pagrindu bendrovės darbuotoja užpildė ir „Sodrai“ pateikė atitinkamas formas. Taip valstybinio socialinio draudimo sistemoje buvo įregistruoti tikrovės neatitinkantys duomenys apie darbuotojų nemokamas atostogas ir pravaikštas, siekiant nuslėpti mokėtiną darbo užmokesčio skolą.

Vertindamas kaltinimą dėl išnaudojimo priverstiniam darbui, teismas nustatė, kad abu nukentėjusieji UAB „Gintauto transportas“ dirbo tolimųjų reisų vairuotojais. Į Lietuvą jie atvyko savanoriškai ir savarankiškai, siekdami užsidirbti daugiau nei savo kilmės valstybėse. Apie galimybę įsidarbinti bendrovėje sužinojo iš pažįstamų. Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiuosius būtų verbavęs bendrovės vadovas ar kiti jos darbuotojai, taip pat nenustatė veiksmų, kuriais būtų siekta palenkti darbuotojų valią ir juos išnaudoti priverstiniam darbui. Byloje nustatyta, kad įsidarbindami nukentėjusieji žinojo būsimo darbo pobūdį ir specifiką – jiems buvo žinoma, kad dirbs tarptautinių pervežimų vairuotojais. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyti darbo teisės pažeidimai, tarp jų dalies darbo užmokesčio ir dienpinigių neišmokėjimas, darbo ir poilsio režimo pažeidimai, duomenų apie įdarbintus asmenis nepateikimas ar pavėluotas pateikimas, savaime negali būti tapatinami su nusikalstamomis veikomis, kuriomis kėsinamasi į žmogaus laisvę.

Vertindamas nukentėjusiųjų darbo sąlygas, teismas nenustatė, kad jie būtų dirbę nežmoniškomis ar tokiomis sąlygomis, kurios būtų apribojusios jų galimybę nutraukti darbo santykius ir pasitraukti iš darbo. Bylos duomenimis, abu darbuotojai turėjo savo asmens dokumentus, mobiliuosius telefonus, galėjo susisiekti su šeimos nariais. Nors jiems nebuvo išmokamas visas priklausantis darbo užmokestis ir dienpinigiai, už atliekamą darbą jie gaudavo atlyginimą, kuris atitinkamais laikotarpiais viršijo Lietuvoje nustatytą minimalųjį mėnesinį darbo užmokestį ir vidutinį darbo užmokestį. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtino darbuotojų valią varžančios kontrolės. Priešingai, jos rodė, kad nukentėjusieji turėjo pasirinkimo laisvę, o pradinis pasiūlymas dirbti bendrovėje juos tenkino. Vienas iš nukentėjusiųjų du kartus buvo išvykęs atostogų į savo kilmės valstybę, tačiau abu kartus savanoriškai grįžo ir tęsė tolimųjų reisų vairuotojo darbą. Jis taip pat nurodė, kad pats darbas jį tenkino, tačiau bendrovė neišmokėdavo viso priklausančio atlyginimo.

Nagrinėjant bylą taip pat buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų kreipimusi pagalbos į profesinių sąjungų atstovus Belgijoje. Teismas nustatė, kad nukentėjusieji, nuvykę į Belgiją ir susisiekę su Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atstovais, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo finansinę padėtį. Vienas darbuotojas teigė neturėjęs pinigų net vandeniui nusipirkti, kitas nurodė daugiau nei du mėnesius apskritai negavęs darbo užmokesčio. Tačiau ištyrus bankų sąskaitų išrašus nustatyta, kad vienam nukentėjusiajam bendrovė per kiek daugiau nei du mėnesius buvo pervedusi daugiau kaip 4 000 Eur. Kito nukentėjusiojo banko sąskaitos duomenys taip pat patvirtino, kad darbuotojams nuvykus į Belgiją ir grįžus į Vilnių iš sąskaitos buvo atliekami pavedimai, atsiskaitoma parduotuvėse ir išgryninamos pinigų sumos. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad pagrindinė nukentėjusiųjų kreipimosi į profesinių sąjungų atstovus priežastis buvo ne visas išmokamas jiems priklausantis darbo užmokestis.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į ekonominės darbo migracijos pobūdį. Asmenys į kitas valstybes dažnai vyksta siekdami susirasti darbą, gauti didesnį atlyginimą ir pagerinti savo bei šeimos gyvenimo sąlygas. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad darbuotojai yra užsienio valstybių piliečiai, savaime nesudaro pagrindo juos laikyti pažeidžiamais asmenimis. Vertinant asmens pažeidžiamumą svarbu atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, įskaitant jo savarankiškumą ir galimybes priimti sprendimus. Šioje byloje teismas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusieji galėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotojais, naudotis banko ir interneto paslaugomis, tapti profesinės sąjungos nariais bei savarankiškai spręsti su darbu susijusius klausimus. Atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nors bendrovėje buvo padaryta darbo teisės pažeidimų, nebuvo nustatyta pakankamo pagrindo buvusio vadovo veiksmus kvalifikuoti kaip darbuotojų išnaudojimą priverstiniam darbui.

Nuosprendis neįsiteisėjęs ir gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.