Naujienos

Nors jau praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį vartotojiškumu paremtoje visuomenėje aplinkos teisė tapo itin aktuali, ši teisės šaka, galima sakyti, vis dar tik skinasi savo kelią į Olimpą.

Kalbos apie tokias aplinkos problemas, kaip klimato atšilimas, užteršti vandenynai, jau tapo įprastos kiekvieno žmogaus ausiai, tačiau augantis sąmoningumas nebeleidžia mums likti pasyviais stebėtojais. Apie aplinkos teisę, Lietuvą Europos Sąjungos (ES) kontekste ir kiekvieno iš mūsų indėlį puoselėjant gamtą kalbamės su aplinkos teisės eksperte, knygų ir straipsnių autore, Europos administracinių teismų teisėjų asociacijos Aplinkos teisės darbo grupės nare, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docente dr. Indre Žvaigždiniene.

Jūsų akademinė veikla skirta aplinkos, ekologijos teisei puoselėti, gilintis į šią specifinę sritį. Gausybė straipsnių, disertacija, paskaitos studentams, projektai... Kodėl būtent ši sritis?

Aplinkos teisė yra palyginti jauna teisės šaka, šiandien skaičiuojanti tik savo penktąją dešimtį (pasaulio ir ES mastu į aplinkosaugos problemas rimčiau pradėta žvelgti tik apie 1972-uosius metus – būtent tada Stokholme vykusi Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencija yra laikoma vienu pagrindinių įvykių, žyminčių šiuolaikinės aplinkos teisės pradžią). Kartu ši teisės šaka yra ir labai „gyva“, ir viena labiausiai besiplėtojančių teisės šakų. Būtent šios priežastys, matyt, ir nulėmė mano magistro darbo, o vėliau ir daktaro disertacijos tematikos pasirinkimą. Man buvo įdomu nagrinėti tai, kas Lietuvos teisės moksle nebuvo plačiai analizuota, gilintis į naują sritį. Šiam pasirinkimui didelę įtaką padarė ir mano dėstytojo prof. A. Marcijono, vieno iš aplinkos teisės pradininkų Lietuvoje, autoritetas ir pavyzdys.

Jums aplinkos teisė nėra tik mokslinis terminas. Sakykite, ką Jums pačiai reiškia natūrali aplinka, ekologija, švarus oras, tyras vanduo?

Graži ir sveika aplinka, švarus oras, tyras vanduo, gamtos ištekliai man labai svarbu. Tai sudėtinė kokybiško gyvenimo dalis. Kartais net nesusimąstome, kokie esame turtingi, nes Lietuvoje kiekvienam prieinamas gana aukštos kokybės geriamasis vanduo, nedidelis oro užterštumas ir pan. Žinoma, reikia turėti omenyje tai, kad situacija gali greitai pasikeisti, jei tinkamai nesirūpinsime aplinka, neužtikrinsime efektyvios taršos kontrolės, racionalaus gamtos išteklių naudojimo. Ir tai nėra vien kokių nors valstybės ar savivaldybių institucijų rūpestis, prisidėti galime kiekvienas, pavyzdžiui, buityje, soduose ar daržuose naudodami mažiau kenksmingų cheminių medžiagų, tinkamai tvarkydami atliekas, taupydami vandenį ir pan. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau galimybių rinktis aplinkai draugiškus produktus. Smagu, kad daugėja įvairių aplinkosauginių iniciatyvų ir visuomenė ganėtinai aktyviai jose dalyvauja, kad meilė gamtai ir rūpestis ja skiepijami jau mokykloje.

Ar Lietuvai, lyginant su kitomis ES šalimis, dar reikia labai pasitempti aplinkosaugos srityje? Kokius didžiausius iššūkius matote?

Lietuvai, kaip ir kitoms valstybėms, reikia rūpintis aplinka. Mūsų aplinkos būklė iš esmės yra gera, tačiau atsipalaiduoti ir užsimiršti nevalia. Pastarieji metai parodė, kad problemų tikrai turime. Viena jų – nepakankamai efektyvi aplinkos apsaugos kontrolė, kai net atliekant reguliarius patikrinimus neužfiksuojami pažeidimai, nesiimama reikiamų prevencijos priemonių, o vėliau bandoma spręsti milijoninės žalos atlyginimo klausimus. Kaip pavyzdžius galima paminėti „Metrail“ bylą, praeitais metais kilusį gaisrą Alytuje ir kt. Šias problemas jau bandoma spręsti – 2020 m. pradžioje priimtos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo pataisos (įsigaliojusios gegužės 1-ąją). Minėtomis įstatymo pataisomis detaliau reglamentuojami privalomieji nurodymai, kuriais remiantis, reikalui esant, gali būti stabdoma ir asmens veikla, nustatomi privalomųjų nurodymų davimo atvejai ir procedūros, šitaip siekiant suteikti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams tinkamus įrankius reaguoti į nustatytus pažeidimus. Ar naujas teisinis reguliavimas padės pasiekti norimą rezultatą, spręsti kol kas anksti, praktikos taikant šias nuostatas dar tikrai per mažai. ES lygiu pabrėžiama, kad aplinkosaugos tikslas yra gamtos išteklių, kaip Europos tautų paveldo sudedamosios dalies, ilgalaikė apsauga ir tvarkymas. Taigi į aplinką žvelgiama kaip į bendrą turtą, vertybę, kurią galima apsaugoti tik visoms ES valstybėms narėms veikiant kartu. Juk aplinka neturi sienų – upių vanduo nenustoja tekėti, migruojantys gyvūnai nesustoja prie valstybių sienos, oro tarša gali būti pernešama šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Dėl šių priežasčių per kelis pastaruosius dešimtmečius ES teisės aktų aplinkosaugos srityje skaičius ypač augo – šiandien jų turime jau daugiau nei 200. Kiekvienas jų nustato įpareigojimus ES valstybėms narėms, tarp jų ir Lietuvai. Ir jie labai įvairūs: nuo įpareigojimo taikyti geriausius prieinamus gamybos būdus, draudimo medžioti tam tikras gyvūnų rūšis, naudoti tam tikrus medžioklės būdus iki baudžiamosios atsakomybės už aplinkos teisės pažeidimus nustatymo. Taigi turime pareigą juos visus įgyvendinti, priešingu atveju gresia pažeidimų procedūros ir baudos.

Visą straipsnį kviečiame skaityti TEISMAI.LT numeryje, 6–9 psl.

Straipsnį taip pat galite perskaityti portale Delfi.lt.

Nacionalinės teismų administracijos informacija