Naujienos

Vilniaus apygardos teismo antrame aukšte eksponuojama dailininkės Dianos Zviedrienės naujausia tapybos darbų paroda „Žolynų pasakos“.

Įprasta manyti, kad pasakos, tai išgalvotos istorijos, kuriomis tikėti nereikėtų. Dianos pasakose nebus nei pilių, nei drakonų. Jos pasakos – tai paprastos trumpos istorijos apie paprastus tikrovės dalykus. Apie mus supančią natūralią, žmogaus rankų nepaliestą aplinką: lauką, pievą, upės vingį, saulėlydį, jūros putą…

Šios parodos pasakas sudaro atrinkti paveikslai, vaizduojantys augalus. Pasak Dianos, mūsų lietuviška pieva jau pati savaime yra tiesiog pasaka. Lietuvoje žolė pasakiškai švelni, minkšta, joje gali voliotis, rankomis liesti, basas braidyti, mėgautis tūkstančių skirtingų žiedų kvapų sumišusiu aromatu, pinti vainikus, puošti jais plaukus, ją valgyti, džiovinti…

D. Zviedrienė gimė Rokiškio r., nuo vaikystės mėgo piešti ir lipdyti. Dailės mokyklą baigė aukščiausiais įvertinimais. Ji yra įgijusi tris skirtingus bakalauro laipsnius (menų, filosofijos ir teisės) ir vieną magistro (filosofijos). Dėstė filosofiją Vilniaus ir Šiaulių universitetuose bei etiką gimnazijoje. Šiuo metu savo laiką skiria tik meninei kūrybai.

Per metus Diana surengia 7-10 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, yra ilgametė plenerų organizatorė. Jos paveikslai plačiai pasklidę po pasaulį: JAV, Japoniją, Maroką, Tailandą, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Graikiją, Lenkiją, Latviją ir kitas šalis.

Dailininkė yra sukūrusi autorinę tapybos techniką, įkvėptą filosofijos, mėgsta tapyti iš natūros. Mėgstami motyvai – traktoriai ir laivai. Jos tapyboje dažni ir gamtos vaizdai – lietuviškos pievos ir jūra, kartais tapo abstrakcijas.

Menininkė labai mėgsta keliauti ir, kaip pati sako, kolekcionuoja įspūdžius ir pirmus kartus, nes tik tai gyvenime vertinga. Naujose vietose gimsta kitokio kolorito paveikslai, antai pleneruose, vykusiuose Graikijos ir Lenkijos kalnuose, ji tapė kalnus.

„Kad galėtum nutapyti, reikia pamatyti ir pajausti“, – sako Diana Zviedrienė.

Paveikslai, atlikti aliejinės tapybos technika, pakeri spalvų skaidrumu ir gaiva, apsupa žiūrovą įspūdžiu, nutolina rūpesčius. Tapytojos darbai niekada nenusibosta, nes alsuodami autorės įkvėpta vidine gyvybe, kiekvieną kartą žiūrovui atskleidžia vis naujas savo plotmes.