Naujienos

Vilniaus apygardos teismas š. m. vasario 6 d. atmetė akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš UAB „Felit“ priteisti 485 519,88 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad 2024 m. gegužės 9 d. prekybos centro „IKEA“ savitarnos sandėlyje Vilniuje kilo gaisras, kurio metu buvo sugadintos UAB „Felit“ priklausančios prekės, sandėliavimo įranga bei patalpos. Šalys buvo sudariusios įmonių turto draudimo sutartį. 2024 m. rugpjūčio 29 d. šalys sudarė susitarimą, kuriuo draudikas pripažino įvykį draudžiamuoju ir sutiko išmokėti 472 449,40 Eur draudimo išmoką. 2024 m. rugsėjo 6 d. papildomu susitarimu išmokos suma padidinta iki 485 519,88 Eur. Susitarimu šalys patvirtino, kad visi su gaisro padarytos žalos atlyginimu susiję klausimai yra išspręsti galutinai ir neginčijamai.

Vėliau baudžiamojoje byloje nusikalstama veika buvo perkvalifikuota į teroro aktą (BK 250 straipsnio 2 dalis). Draudikas, remdamasis draudimo taisyklėmis, pagal kurias žala dėl teroristinio akto laikoma nedraudžiamuoju įvykiu, pareikalavo grąžinti išmokėtą sumą kaip nepagrįstai įgytą turtą.

Teismas pažymėjo, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas yra subsidiarus teisių gynimo būdas. Jis gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra kito teisinio pagrindo ginčui spręsti ir kai tenkinamos visos kasacinio teismo praktikoje suformuluotos sąlygos. 

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistavo aiškus ir galiojantis teisinis pagrindas atsakovei gauti draudimo išmoką – šalių sudaryti 2024 m. rugpjūčio 29 d. ir 2024 m. rugsėjo 6 d. susitarimai. Šie susitarimai byloje nebuvo nuginčyti ir turi šalims įstatymo galią. Esant galiojančiam sandoriui, nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas vietoje sutarčių teisės normų. Jeigu draudikas mano, kad jo teisės pažeistos, jis gali ginti jas sutarčių teisės priemonėmis, tačiau negali apeiti šių normų reikšdamas reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teismas pabrėžė, kad draudikas yra profesionalus civilinių santykių subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Draudimo įstatymas suteikia draudikui teisines priemones rinkti informaciją apie įvykio aplinkybes ir priimti pagrįstą sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo. Bylos duomenys patvirtino, kad iki susitarimo sudarymo draudikui buvo žinoma apie galimą riziką, jog įvykis gali būti kvalifikuojamas kitaip, tačiau jis, įvertinęs situaciją ir vykusių derybų kontekstą, savo valia sudarė susitarimą ir išmokėjo draudimo išmoką.

Teismas konstatavo, kad draudikas neturėjo pareigos sudaryti susitarimo ar išmokėti išmoką iki ikiteisminio tyrimo pabaigos. Todėl sprendimas išmokėti draudimo išmoką buvo jo paties pasirinkimas ir rizikos prisiėmimas. Pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu, jei jis atsirado dėl nuostolius patyrusios šalies veiksmų, atliktų savo interesais ir savo rizika. Byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų elgusis nesąžiningai ar apgaulingai.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas įgyja subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį. Nagrinėjamu atveju draudikas buvo pareiškęs civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje subrogacijos pagrindu, tačiau vėliau paprašė jį palikti nenagrinėtą. Tai patvirtina, kad draudikas turėjo ir kitų teisių gynimo būdų, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo atveju negali būti taikomas.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovė teisėtai gavo draudimo išmoką, nes jai egzistavo galiojantis teisinis pagrindas. Sudarydamas susitarimą ir išmokėdamas išmoką, draudikas prisiėmė su tuo susijusią riziką, o nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos nebuvo įrodytos. Todėl ieškinys buvo atmestas.

Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per įstatymo nustatytą terminą.