Naujienos

Vilniaus apygardos teisme 2021 m. rugsėjo 14 d. išnagrinėta civilinė byla dėl santuokos nutraukimo, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo – pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir šio nekilnojamojo turto padalijimo tarp šalių klausimas.

Šios bylos išskirtinumas ir tuo pačiu sudėtingumas pasireiškė tuo, jog gyvenamasis namas, dėl kurio iš esmės ir kilo ginčas, visų pirma, pastatytas trečiajam asmeniui (atsakovo tėvui) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, antra, namo statybos leidimas išduotas taip pat trečiajam asmeniui, trečia, ginčo namas, nors ir yra pastatytas, tačiau iki šiol nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi, byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, kas statė gyvenamąjį namą (proceso šalys – sutuoktiniai, ar tretieji asmenys – atsakovo tėvai) ir kas galutiniame variante jame ketino gyventi (ar sutuoktiniai, ar atsakovo tėvai).

Ieškovė, keldama reikalavimą dėl nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nurodė, jog šalių bendras gyvenimas (įskaitant ir iki santuokos sudarymo 2018 m.) trūko apie 9 metus, per kurį šalys kartu kūrė savo buitį ir iš bendrų lėšų pradėjo statytis ginčo namą atsakovo tėvui priklausančiame žemės sklype. Ieškovė visos bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad šį namą sutuoktiniai statėsi drauge, iš anksto susitarę ir suvokdami šio susitarimo esmę, abu siekė vienodo rezultato – pasistatyti namą, kuriame ketino kartu gyventi ir auginti vaikus; statybos buvo pradėtos kartu ir kartu baigtos. Ieškovė (tiek savo darbu, tiek pajamomis) nuo pat pradžių labai intensyviai prisidėjo prie ginčo namo statybos ir įrengimo – pradedant 2013 – 2014 m. projekto sprendinių derinimu ir baigiant medžiagų išrinkimu namo vidaus apdailai ir pan., o 2018 m. sudarius santuoką, darbus intensyviai vykdė toliau iš bendrų lėšų.

Atsakovas (taip pat ir tretieji asmenys – atsakovo tėvai) savo ruožtu, nesutikdami su tokiu ieškovės reikalavimu, nurodė, kad ginčo namas stovi būtent trečiajam asmeniui (atsakovo tėvui) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype; 2013 m. buvo parengtas ūkininko sodybos statybos projektas, o 2014 m. būtent trečiajam asmeniui buvo išduotas sodybos statybos leidimas, todėl, anot atsakovo, nėra paneigtas faktas, jog būtent trečiasis asmuo yra ginčo namo savininkas ir valdytojas. Atsakovas, priešingai nei ieškovė, laikėsi pozicijos, jog tarp šalių niekada nebuvo susitarimo bendromis lėšomis ir darbu statyti namą, kadangi šalys nei iki santuokos sudarymo, nei po santuokos sudarymo nevedė bendro ūkio, o ieškovė nei kartu, nei atskirai neturėjo lėšų, kurių reikėtų namo statyboms.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu civilinėje byloje, nutraukęs šalių santuoką ir išspręsdamas kitus, su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, ieškovės reikalavimą dėl nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo – pripažinimo bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe ir jo padalijimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ieškovės nurodytas aplinkybes, jog ji dar 2013 m. pradėjo planuotis namo statybą, kadangi tuo metu jai buvo vos 18 metų, mokėsi vidurinėje mokykloje ir jokių asmeninių pajamų neturėjo, ją išlaikė tėvai. Teismas sprendė, kad ieškovė niekaip nepagrindė, kad ji buvo ar yra pajėgi žymia finansine dalimi prisidėti prie namo statybų ar įrengimo. Taip pat, anot pirmosios instancijos teismo, ieškovė neįrodė, kad trečiasis asmuo namo nestatė bei nepaneigė aplinkybės, kad atsakovas tik padėjo tėvams namą statyti, o ne statė jį sau ar savo būsimai šeimai.

Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimą, dalyje dėl nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo – pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei jo padalijimo, pakeitė, t. y. pripažino ½ dalį gyvenamojo namo, pastatyto trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, bendrąja jungtine ieškovės ir atsakovo nuosavybe ir padalino ½ dalį šio gyvenamojo namo lygiomis dalimis, priteisdamas šį turtą natūra atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisdamas kompensaciją už jam tenkančią turto dalį.

Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje sutuoktinių indelį (tiek finansinį, tiek darbo, tiek intelektinį) į nekilnojamojo turto – ginčo gyvenamojo namo – sukūrimą vertino dviem aspektais, t. y. atskirdamas šalių bendro gyvenimo laikotarpį iki santuokos sudarymo ir po 2018 m. santuokos sudarymo.

Visų pirma, teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat tiek šalių, tiek liudytojų duotus paaiškinimus teisme, sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kokio pobūdžio ir dydžio išlaidas ar kokias investicijas gyvenamojo namo statybai ieškovė patyrė laikotarpiu nuo 2013 – 2014 metų, kai pradėjo draugauti su atsakovu, iki 2018 metų, kai buvo sudaryta šalių santuoka. Teismas sprendė, jog pateikti įrodymai nagrinėjamu atveju negali sudaryti pakankamo pagrindo daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo gyvenamasis namas iki santuokos sudarymo buvo statomas buvus ir realizuojant tuomet dar nesusituokusių asmenų susitarimą dėl bendro nekilnojamojo turto sukūrimo (kaip nustatyta CK 6.970 straipsnyje), t. y. siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę į nekilnojamąjį turtą.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma, o būtent - ieškovės paaiškinimai apie investuotas bendras sutuoktinių lėšas, intelektualinį bei fizinį darbą, sprendžiant statybos ir namo įrengimo klausimus; liudytojų paaiškinimai apie tai, kad šalys savo santuokinį gyvenimą planavo būtent statomame ginčo name, kad statybose dalyvavo ir statybas faktiškai vykdė būtent ieškovė ir atsakovas, ir kad visi kaimynai suvokė, kad būtent šalys statosi sau namą; ieškovės pateikta teismui tam tikra projektinė namo dokumentacija bei jos turėjimo pas ieškovę faktas; gyvenamojo namo fotonuotraukos, apimančios 2018 – 2020 metų laikotarpį, kuriose matosi kad prie namo statybų proceso dirbo tiek ieškovė, tiek atsakovas; rašytiniai įrodymai – ieškovės ir atsakovo tarpusavio susirašinėjimo 2018 – 2020 metais duomenys ir turinys, kuriame aptariamas, derinamas ginčo gyvenamojo namo įrengimo procesas, tariamasi dėl konkrečių namo apdailos medžiagų įsigijimo/panaudojimo/apmokėjimo už juos ir pan.; banko sąskaitos išrašai, sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymai ir t.t. - leidžia daryti aukšto tikėtinumo išvadą, jog po santuokos sudarymo, per laikotarpį nuo 2018 metų iki 2020 metų, buvo abiejų sutuoktinių susitarimas bei buvo bendrai abiejų jų darbu, intelektu, o taip pat ir abiem sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančiomis piniginėmis lėšomis statomas ginčo gyvenamasis namas atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, siekiant sukurti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe tapsiantį nekilnojamąjį turtą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra visiškai jokių įrodymų, išskyrus atsakovo ir jo tėvų paaiškinimus, kad pats atsakovo tėvas – trečiasis asmuo, kuriuo nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra pastatytas ginčo gyvenamasis namas, - realiai įdėjo nors bet kokias finansines, darbo, intelektines ar laiko investicijas į gyvenamojo namo statybas, siekė būtent sau sukurti bendrąją ar asmeninę nuosavybę ir tą realiai atliko, kas patvirtintų atsakovo teikiamą versiją dėl tėvų gyvenamojo namo statybos būtent jų lėšomis ir jų poreikiams. Teismas pažymėjo, kad jeigu trečiasis asmuo iš tikrųjų savarankiškai būtų pats sau statęs namą, tuo atveju būtų itin nesudėtinga pateikti bet kokius nors objektyvius ir pakankamus rašytinius įrodymus tą pagrįsti. Šių argumentų kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog vien ta aplinkybė, kad namas statomas trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, automatiškai nesuponuoja nuosavybės teisių į šį namą besąlygiško atsiradimo būtent jam, ypač nagrinėjamu atveju turint omeny, kad ginčo gyvenamasis namas šiuo metu dar nėra niekieno vardu įregistruotas viešame registre.

Nutartyje, sprendžiant gyvenamojo namo, kaip civilinių teisių objekto, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, taip pat buvo remiamasi aktualia kasacinio teismo praktika, kurioje yra išaiškinta, kad teisinė registracija nėra būtinoji nekilnojamojo daikto pripažinimo civilinių teisių objektu sąlyga ir kad neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre turtas gali būti pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalytas.

Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad  tam tikra dalis gyvenamojo namo faktiškai buvo pastatyta dar iki šalių santuokos sudarymo, ir byloje nėra pakankamo pagrindo dėl įrodymų trūkumo pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į kokią nors namo dalį, pastatytą iki santuokos sudarymo ar pinigines lėšas, investuotas į gyvenamojo namo statybas iki santuokos sudarymo, tačiau laikant, kad gyvenamojo namo statybos buvo tęsiamos po santuokos sudarymo bendromis abiejų sutuoktinių lėšomis, jų darbu, intelekto indėliais ir t.t., ir atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie leistų matematiškai tiksliai nustatyti konkrečiai iki santuokos sudarymo ir po santuokos sudarymo į namo statybas investuotų lėšų sumas bei atitinkamai namo dalį pastatytą iki santuokos sudarymo ir po santuokos sudarymo, vadovaujantis CPK 3 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad itin tikėtina, jog po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių buvo pastatyta (sukurta) ½ dalis ginčo namo, todėl pripažinus ½ dalį ginčijamo gyvenamojo namo, pastatyto po santuokos sudarymo, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ir šią dalį natūra priteisiant atsakovui, ieškovei iš atsakovo priteisė 1/2 dalį šio turto vertės piniginę kompensaciją.